Ar svarbu kalbėti apie seksualinį smurtą? Pokalbis su „Ribologija” bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūte
Seksualinis smurtas XXI amžiuje vis dar dažnai nutylimas, apie jį kalbama per mažai. Tai tebėra tabu tema, kurios daugelis vengia. Tačiau tyla pokyčių neatneša, todėl būtina nepatogius klausimus kelti į viešumą ir šviesti visuomenę. Pokalbyje su organizacijos „Ribologija“ bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūte aptarėme, kodėl seksualinio smurto prevencija yra svarbi, kaip ji siejasi su lytiniu ugdymu ir kokią reikšmę ši tema turi sąmoningesnei visuomenei.
–Ar buvo įvykiai, kurie padėjo jums pamatyti, kad reikia pradėti tokią veiklą apie prevenciją ir šviesti žmones apie tai?
–Pradėjome veiklą prieš trejus metus dėl to, kad seksualinio smurto temai buvo skiriama labai mažai dėmesio. Dažniausiai buvo jungiama prie fizinio smurto, nors seksualinis smurtas ne visada pasireiškia fiziniais sužalojimais. Kai galvojame apie smurtą, neretai siejame tai su skausmu, mušimu, mėlynėmis, kraujavimu ir panašiai. Kadangi seksualinis smurtas ne visada taip atrodo, jis yra mažiau matomas bei atpažįstamas. Sujungti seksualinį smurtą su fiziniu smurtu yra klaida. Norint vykdyti gerą prevenciją, yra labai svarbu suprasti, kas yra seksualinis smurtas, kaip jis atrodo, kokios formos galimos. Todėl nusprendėme sutelkti daugiau dėmesio šiai latentinei, mažai atpažįstamai temai.
–Su kokiais sunkumais susiduriate, kai vykdote šitą veiklą?
–Vykdant prevencinę veiklą didelių sunkumų negalėčiau įvardinti. Aišku, galima kalbėti apie statistikos trūkumą, nes visą laiką norisi remtis duomenimis. Prevencinis darbas yra ilgas procesas, kuriame greitų rezultatų nėra. Požiūris keičiasi lėtai, todėl daug darbo reikia įdėti, kad iš tikrųjų būtų galima pajausti rezultatus. Visuomenėje iki dabar yra gajūs lyčių stereotipai, įvairūs mitai susiję su seksualiniu priekabiavimu. Seksualinio smurto atvejai, kai nėra panaudojamas fizinis smurtas, dažnai yra neatpažįstami – nurašomi juokeliams, flirtui, dėmesio rodymui. Smurtas mūsų visuomenėje vis dar yra normalizuojamas ir tai yra didelė problema atpažinimo klausimu.
–O kaip, pavyzdžiui, socialinėse medijose? Ar gaunate kokių nors žinučių?
–Mes gauname daugiau žinučių su įvairių istorijų pasidalijimais. Tai būna asmeninės istorijos, atpažinimas, kad ,,man kažkas panašaus yra nutikę”, pasidalijimai pažįstamų patirtimis. Aišku, kažkiek atsiranda ir kaltinančių komentarų, ypač, jeigu vienokia ar kitokia žinutė pasiekia platesnę auditoriją. Tačiau tai nėra labai dažnai. Daugiau kaltinančių komentarų aš pamatau medijose, žinių portaluose, po straipsniais. Jų visuomenėje gana daug. Mūsų profilyje su tuo susiduriame retai, mus seka auditorija, kuri yra sąmoningesnė, nori daugiau sužinoti.
–Kas motyvuoja tęsti savo veiklą?
–Noras kurti pokytį, žmonių pasidalijimai labiausiai motyvuoja. Norisi siekti, kad seksualinis smurtas taptų labiau atpažįstamas, kad istorijų ir pasidalijimų būtų mažiau. Tačiau siekiame, kad istorijų statistiškai būtų mažiau ne todėl, kad žmonės bijotų dalintis, o todėl, kad seksualinio smurto atvejų būtų mažiau. Labai norisi, kad žmonės, kurie yra nukentėję ar išgyvenę seksualinį smurtą, nebijotų kreiptis pagalbos. Mūsų organizacijos tikslas yra keisti sistemą, kad ji būtų efektyvesnė bei siekiame mažinti stigmą, kuri supa seksualinio smurto nusikaltimus.
–Palyginus tada, kai pradėjote veiklą, ir dabar, ar tų istorijų mažėja ar vis dar daug?
–Istorijų nemažėja. Atrodo, kad jų daugėja. Ir tai yra geras reiškinys. Tai rodo, kad žmonės ima dalintis, pastebėti bei atpažinti. Pavyzdžiui, prievartos narkotikų tema kažkas pasidalino ir buvo pradėta daugiau šia tema kalbėti. Žmonės dalinasi savo pastebėjimais, kad, tarkim, ,,aš nežinojau, kas man nutiko ir tik dabar tai supratau“. Tai rodo, kad viešumas veikia. Tai yra labai svarbi mūsų darbo dalis. Kad istorijų daug ir jomis žmonės dalijasi, šiuo atveju nėra blogas reiškinys, nes vis dėlto skatina dar daugiau apie tai kalbėti. Daugiau diskusijų skatina atpažinti, išgirsti, sužinoti ir žmonės galų gale drąsiau jaučiasi. Būna, kad niekas nekalba, tada pasidalina kažkas, ima dalintis daugiau žmonių, kurie patyrė ar išgyveno tokio pobūdžio situacijas, nusikaltimus ir panašiai. Dalijimasis savo išgyvenimais viešumoje yra geras dalykas, nes mažėja žmonių baimė apie tai kalbėti.
–Ar matote, kaip socialinės medijos keičia žmonių požiūrį į visa tai? Internete galima pastebėti ir nemažai stereotipų bei kaltinimų nukentėjusiesiems. Ką jūs apie tai manote?
–Kaltinimų tikrai yra ir tai rodo, kad prie tokio požiūrio reikia daug dirbti. Panašiai dirba žurnalistai, kurie formuoja nuomonę, neša žinią. Kartais nepagalvodami, arba dėl nežinojimo, parašo vienaip ar kitaip ir tai formuoja nuomonę, kaip atrodo smurtas. Tai gali būti kaltinančios antraštės arba netinkamai parinkta vizuali medžiaga. Vizuali medžiaga iš tikrųjų labai stipriai formuoja mūsų įsivaizdavimą, kaip atrodo nukentėjęs asmuo. Jeigu visą laiką straipsniuose matysime sukniubusią, susigūžusią moterį ar mergaitę su mėlynėmis, mes identifikuosime, kad taip atrodo nukentėjęs asmuo. Bet, jeigu matysime jauną žmogų, kuris atrodys savimi pasitikintis, neturės jokių vizualių smurto ženklų, tai mes neatpažinsime, kad tai yra smurtą patyręs žmogus. Galime pagalvoti, kad meluoja: nei verkia, nei sugniužęs. Tai būtų neveiksminga prevencija. Medijos gali turėti gerą ir blogą poveikį. Labai priklausys nuo to, į ką žiūrime. Tai yra visuomenės švietimo ir požiūrių keitimo klausimas. Galima teigti, kad žmonės į savo darbą atsineša nuomones ir nuostatas, su kuriomis gyvena namuose. Ir, jeigu namuose iš tikrųjų vyrauja kaltinantis požiūris, tai jį atsineša į darbą. Įvairius požiūrius į darbo aplinką atsineša ir policininkai, ir medikai, ir žurnalistai. Nuomonės formavimas yra labai svarbus. Yra labai svarbu keistis, nes medijose galime pamatyti tiek ir gerų pavyzdžių, tiek ir netinkamų.
–Kaip manote, sunkiau yra šviesti, jaunus žmones, kurie atsineša nuostatas iš savo tėvų, ar kaip tik tuos tėvus, kurie nuostatas nešiojasi nuo seniau?
–Neturiu tokių duomenų, negaliu niekuo remtis ir tiksliai pasakyti. Manau priklauso nuo asmens ir nuo to, ar jis yra atviras pokyčiams. Ar tai yra atviras žmogus, ar toks, kuris sako, kad nenori nieko girdėti ir matyti? Jeigu žmogus yra atviras ir girdi – amžius nebus riba. Labai priklauso nuo motyvacijos, aplinkos, su kokia informacija žmogus susiduria. Jeigu aplinkoje yra informacija, kuri yra palaikanti jo nuostatas, bus labai sunku keistis. Dažnai žmonės galvoja, kad jaunimas nauja karta ir turės kitokį požiūrį – tai netiesa. Tikrai žinau ir vyresnio amžiaus žmonių, kurie keičiasi, ir jaunesnio amžiaus žmonių, kurie yra rigidiški ir nenori keisti savo požiūrio. Požiūrį reikia keisti sąmoningai, nes savaime jis nesikeičia. Kaip jau sakiau, daug kas priklauso nuo aplinkos, su kuo dirbama, susiduriama, kokį požiūrį asmuo turi. Neišskirčiau pagal amžių, bet pagal asmenines savybes ir aplinką, kurioje tas žmogus gyvena.
–Ar manote, kad lytinis švietimas susijęs su seksualinio smurto prevencija? Jeigu būtų kokybiškesnis lytinis švietimas, tai ir seksualinio smurto sumažėtų?
–Dalis temų apie santykius, kuriomis kalbame, yra lytiškumo ugdymas. Diskusijos apie sutikimą, sveikus santykius, pagarbą asmeninėms riboms, savo ir kito asmens, tiesiogiai siejasi su lytiškumo ugdymu. Kai kalbame apie seksualinio smurto prevenciją, kalbame apie santykius su savimi, savo kūnu ir apie santykius su kitu žmogumi. Sutikimo tema yra labai svarbi prevencijai, kad gerbtume kito žmogaus pasirinkimą ir negalvotume, kad, jeigu ji arba jis man sako ne, tai iš tikrųjų nori, kad labiau pasistengčiau. Kalbėdami apie stereotipus, mokydamiesi žiūrėti į juos kritiškai, gerbti kito asmens ribas, skatiname seksualinio smurto prevenciją. Taigi, lytiškumo ugdymas tiesiogiai siejasi su seksualinio smurto prevencija.
–Kodėl manot, kad visa tai, t. y. lytiškumo ugdymas ir seksualinio smurto prevencijos veikla, yra svarbu?
–Dėl to, kad tokio pobūdžio nusikaltimų yra labai daug ir didelė dalis žmonių yra vienaip ar kitaip nukentėję. Seksualinio pobūdžio nusikaltimai yra įvairūs: išžaginimas, seksualinis priekabiavimas, tiek internetinėje erdvėje, tiek viešoje erdvėje, ir t. t. Gali neatrodyti, kad tokio tipo patirtys turės didelį neigiamą poveikį. Tačiau seksualinis smurtas turi fizines, psichologines bei socialines pasekmes. Todėl reikia susimąstyti, kokioje aplinkoje mes gyvename, ar tai yra saugi aplinka išeiti vakare, naktį, ar mes galime pasitikėti žmonėm, kaip jaučiamės mus supančioje bendruomenėje. Pavyzdžiui, galbūt aš jaučiu, kad specifinėje aplinkoje yra dažnai priekabiaujama, todėl vengiu tos aplinkos. Taip keičiasi mano elgesys, mano sprendimai. Tai gali paveikti ir darbo aplinką, žmonės gali net iškristi iš darbo rinkos, keičiant savo poziciją ir panašiai. Visi šie dalykai žmogui nepadeda jaustis gerai. Prarasta darbo vieta valstybei gali kainuoti pinigus. Tai yra be galo svarbu kokioje visuomenėje mes norime gyventi – saugioje ar tokioje, kurioje netinkamas elgesys yra maskuojamas bei teisinamas. Turbūt ne, mes norime gyventi saugioje aplinkoje, bent jau aš norėčiau gyventi tokioje.
Šis pokalbis dar kartą parodo, kad nutylėjimas ir temos dangstymas kurią terpę, kurioje vyrauja smurtas. Diskutuojant apie knygas iškilo ir apibendrinanti mintis: ,,kai mes kalbame apie smurtą – tai ateina iš nelygybės, tai yra galios klausimas. Kaip ir seksualiniai nusikaltimai, tai visąlaik yra galios klausimas. Ir čia mes kalbam apie nelygybę“. Todėl norint kurti saugią ir atvirą visuomenę yra būtina kalbėti nepatogiomis temomis: apie seksualinio smurto prevenciją, lytinį ugdymą, ribų paisymą.