Vis dažniau jauni žmonės nežino, kuo nori būti užaugę, ką nori studijuoti, kokį darbą dirbti ir patiria didelį spaudimą dėl šio pasirinkimo. Žurnalistas, rašytojas, keliautojas Algimantas Čekuolis yra vienas tų žmonių, kurie dar būdami vaikystėje žinojo, kuo bus ir šio tikslo nuosekliai siekė.

A. Čekuolis žurnalisto profesiją pasirinko būdamas vos vienuolikos. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent šį kelią, sako, kad tam įtaką padarė aplinkybės – jo tėtis dirbo mokyklos direktoriumi, tad visa jo šeima gyveno paskirtame bute mokyklos pastate. Čia buvo ir biblioteka, o bibliotekininkės nebuvo, tad laisvalaikį jis leisdavo skaitydamas. Tuomet jis ir pamatė, koks įdomus gali būti žurnalisto darbas: „keliauti, rinkti nuotykius ir rašyti atrodė įdomu ir nesunku“.

Paauglystėje Algimantas rašė dienoraščius, apysakas, baigęs mokyklą įstojo į literatūrinį institutą. Algimantas minėjo, jog mokydamas ten, jis neišmoko rašyti, bet išmoko skaityti ir suprato pagrindinį dalyką – literatūra negali būti be konflikto. Jo nuomone, sovietinėje Lietuvoje per visus ten buvimo metus nebuvo sukurta nei vieno gero kūrinio apie to meto laikotarpį, o kūrinių be konfliktų buvo labai daug. „Konfliktas tarybinėje literatūroje galėjo būti tik tarp gero ir labai gero, žmonės nedrįsdavo rašyti, nes iš karto galėjo būti ištremti į Vorkutą“, – sakė jis.

Dėl to žurnalistas ieškojo konflikto kitoje aplinkoje ir jį rado – tai buvo gamta. Jo nuomone, konfliktas gamtoje geriausiai pasireiškia jūroje. Tai buvo naujas Algimanto tikslas – išplaukti į jūrą. Kartu su TSSR sekretoriaus Konstantino Simonovo pasirašytu laišku, jis išvyko į Klaipėdą ieškoti jūrininko darbo. Pirmąsias dvi savaites teko dirbti laivo kroviku, vėliau, susiklosčius aplinkybėms, būsimas jūrininkas buvo paimtas į laivą ir išplaukė į jūrą. „Po aštuonių mėnesių Atlanto vandenyne, be jokio priplaukimo į uostus, dviejų audrų ir labai sunkaus darbo, laivas parplaukė atgal, bet dar prieš parplaukiant į uostą mes užplaukėm ant seklumos“, – dalinasi prisiminimais Algimantas.

Grįžus į Lietuvą jį iškart priėmė „Tiesios“ redakcija, tačiau ten dirbti buvo sunku – rašant dažnai tekdavo meluoti. Ten dirbdamas žurnalistas parašė pora apsakymų apie plaukiojimą, bet vieno išplaukimo į jūra jam buvo per mažai – jis išėjo su geologais į Sibirą, plaukiojo laivuose į Kamčatką, Vlodivostoką, paskui pateko į ekspediciją į pietus per Sueco kanalą, Šri Lanką. Šie nuotykiai davė įkvėpimo vėlesniems jo apsakymams.

Po dvylikos metų darbo su laivyba, konfliktas apsakymuose vis persikeldavo į užsienį, nes konfliktas ten galėjo būti ne tik su gamta ir tai jau buvo literatūriniai kūriniai. Dėl to A. Čekuolis buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Kiek vėliau jis buvo pašauktas į pokalbį ir trims metams išsiųstas į Kanadą dirbti spaudos agentūroje. Daug dėmesio rašytojas skyrė kapitalizmo temoms, jis siekė apie kapitalizmą rašyti teigiamai, jo negiriant. Apie tą laiką jis prisimena: „Aš pastebėjau, kad sovietiniai rašytojai, kurie bandė rašyti tiesą, baigė gyvenimą sušaudyti“. Vėliau ta pati spaudos agentūra jį perkėlė į Portugaliją, kur jis dirbo dar kurį laiką.

Grįžus į Lietuvą A. Čekuolis LRT televizijoje sukūrė ir vedė laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“, tuo metu jis vertė ir aštuonis užsienio žurnalus. „Po dvidešimt penkių metų televizijoje, mane įgriso kaip valgyti žalias bulves ir nuo 2016 metų susikoncentravau į rašymą“.  Žurnalistas minėjo, kad  negalėjo atsidžiaugti, kaip galima rašyti ir neieškoti konflikto būtinai užsienyje ar gamtoje, o konflikto galima ieškoti viduje, tarp žmonių ar su valdžia.

Per 87-erius gyvenimo metus Algimantas Čekuolis parašė 19 knygų, o šiuo metu jau rašo naujas, atrodo, vaikystės tikslas keliauti, rinkti nuotykius ir rašyti – išsipildė.