Kelionės ir savanorystė Tailande
Amelija – pirmakursė LSMU studentė, prieš tai turėjusi Gap Year ir tuos metus puikiai praleidusi. Ji nebijo pasinerti į kelionės bei patirti kvapą gniaužiančių nuotykių ar susirasti naujų draugų !
– Sveika, Amelija, ar gali pristatyti save skaitytojams?
– Sveiki visi! Esu Amelija, šiuo metu pirmakursė veterinarinės medicinos studentė, kelionių, muzikos ir gyvūnų mylėtoja.
– Pavasarį du mėnesius savanoriavai ir keliavai Tailande. Ar gali papasakoti daugiau apie savo kelionę?
–Taip! Ši kelionė prasidėjo kur kas anksčiau, jei skaičiuotume laiką, kiek apie ją mąsčiau ir svajojau, kiek pokyčių ir netikėtumų įvyko mano gyvenime. Metusi netikslingai pasirinktas studijas, užsidirbusi reikiamą pinigų sumą, iškeliavau į Aziją, tiksliau – Tailandą. Ten praleidau du mėnesius, kurie, net pati nesitikėjau, taip stipriai pakeitė mano suvokimą ir asmenybę.
Pati kelionė apėmė labai platų patirčių ir įvykių spektrą – nuo turistinių vietų lankymo iki kelių dienų, praleistų budistų vienuolyne. Taip pat didelę dalį laiko įprasminau savanoriaudama šuniukų prieglaudoje, kur išmokau, supratau ir padėjau tiek, kiek galėjo mano širdis.
– Ar gali papasakoti daugiau apie savo savanorystę?
– Žinoma! Pati savanorystės forma buvo gana paprasta – ją radau per vieną populiariausių savanorystės užsienyje platformų „Worldpackers“. Susiradus norimą vietą, beliko tik ten nuvykti.
Veikla ir darbai prieglaudoje buvo natūraliai suprantami. Joje gyveno apie 40 šunų, kuriuos reikėjo suprasti, mylėti ir suteikti jiems visą įmanomą rūpestį, kurio jie taip laukė. Be to, buvo ir kasdienių darbų: prieglaudos tvarkymas, valymas, šunų maitinimas, vedžiojimas ir panašiai.
Kartą per savaitę turėjome laisvą dieną, kurią galėjome įprasminti kaip tik norėjome. Dviratis, knyga ir jūra – tai buvo mano dažniausia ir mėgstamiausia kombinacija.
– Koks įvykis labiausiai įsiminė iš tavo savanorystės prieglaudoje?
– Manau, vieni įsimintiniausių įvykių buvo net keli. Ypač tada, kai labai emociškai sužeistas, paliktas ir bijantis šuo pagaliau pradeda tavimi pasitikėti. Kai jis tave prisileidžia ir jūs abu pradedate jausti tą neapsakomą meilę bei ryšį, kurį sunku nusakyti žodžiais.
Tokios akimirkos padėdavo man suprasti, kaip viskas iš tikrųjų yra paprasta, bet kartu ir labai skaudu, kad tokie didžiausios meilės verti gyvūnai lieka vieni ir neturi šiltų namų prieglobsčio.
– Kas tave labiausiai sužavėjo Tailande?
– Tailandas yra labai įvairiapusė šalis. Keliaujant pietuose jautiesi ir esi priimamas kaip tikras turistas, tačiau mane sužavėjo ne tai. Šalies šiaurė ir tokie miestai kaip Chiang Mai ar Pai paliko man didžiausią įspūdį.
Ten sutikti vietiniai žmonės buvo labai tikri ir šilti, jautėsi visiškai kitokia kultūra ir bendravimo pobūdis. Taip pat sutikti kiti keliautojai, su kuriais dalijomės emocijomis ir patirtimis, tapo vienais įsimintiniausių prisiminimų.
– Kaip vietiniai priima turistus – šiltai, šaltai ar neutraliai?
– Manau, kad jų požiūris dažniausiai yra neutralus. Tikrai galiu patvirtinti, kad jaučiausi saugiai ir visada sulaukdavau pagalbos ar patarimo, kai jo reikėjo. Žinoma, kiekvieno patirtys skirtingos, tačiau asmeniškai nesusidūriau su nereikalingu dėmesiu ar replikomis, kurios galėtų sukelti nepatogumų.
– Ši kelionė buvo solo. Kaip jauteisi keliaudama viena kitame žemyne?
– Taip! Solo kelionė man visada skambėjo kaip labai dideli ir baisūs žodžiai. Tačiau noras ir smalsumas mane nugalėjo, o šiais žodžiais labiausiai gąsdinau tik savo šeimos narius.
Pats baisiausias žingsnis buvo kelionė iki Vilniaus oro uosto. Iki šiol prisimenu, kaip daužėsi širdis ir atrodė, kad darosi labai negera, o tėtis bandė mane kalbinti ir nuraminti. Tik atsisėdus į lėktuvą apėmė didžiulis džiaugsmo jausmas ir vidinis tikrumas – buvau labai laiminga.
Žinoma, kelionės metu pasitaikė ir baimės, pasimetimo ar liūdesio akimirkų, tačiau manau, kad tai natūrali proceso dalis. Naujas žemynas, kultūrinis šokas, bendravimas tik anglų kalba – visa tai labai prisidėjo prie to, kokia esu dabar, kaip jaučiuosi ir bendrauju bei padėjo suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes.
– Kas labiausiai įsiminė iš kelionės?
– Viena įsimintiniausių akimirkų, apie kurią dažnai pagalvoju ir dabar, buvo mano pirma nardymo patirtis Tailande. Tai buvo sena mano svajonė. Nėrus ir pamačius mažus vėžliukus bei rykliukus, mane apėmė toks pilnatvės ir laimės jausmas, kad pradėjau juoktis iš laimės, o išlipusi net nusivaliau ašarą.
– Esi apkeliavusi daugiau šalių. Kuriose esi buvusi ir gal gali pakomentuoti bent vieną iš jų?
– Esu aplankiusi nemažai Europos šalių, kurios sustiprino mano ryšius su šeima ir draugais. Jei reikėtų išskirti vieną, tai turbūt Italija – maistas, vaizdai ir žmonės ten paliko labai didelį įspūdį.
– Į kurią šalį norėtum sugrįžti labiausiai?
– Manau, atsakymas labai natūralus – tai Tailandas. Dar ilgai gyvensiu tomis mintimis ir prisiminimais.
– Ką palinkėtum skaitytojams, kurie nori savanoriauti ar keliauti į kitas šalis, bet bijo?
– Manau, tiksliausiai tai apibūdina posakis, kad svajonė nėra svajonė, jei ji tavęs bent šiek tiek negąsdina. Linkiu tuo ir vadovautis – baimė neturėtų stabdyti, ji turėtų įkvėpti. Gyvename tik kartą, todėl verta naudotis visomis galimybėmis ir jomis džiaugtis.