Nuo „man rūpi“ iki „aš galiu pakeisti“: kaip ugdoma pilietiška karta?
Jaunimo pilietinis aktyvumas auga, bet ar jauni žmonės turi pakankamai žinių ir praktikos, kad suprastų, kaip savo nuomonę paversti veiksmu?
Pilietiškumą lengva sutapatinti su balsavimu. Ypač artėjant 2027 m. savivaldos ir 2028 m. Seimo rinkimams, natūralu galvoti apie galimas baigtis, kurias demokratinėse valstybėse nulemia visuomenė. Lietuvoje balsavimo teisė įgijama (kol kas) nuo aštuoniolikos metų. Tačiau ar tai reiškia, kad jaunas žmogus į pilnametystę įžengia jau turėdamas tvirtus įsitikinimus ir noru juos palaikyti ar (pa)keisti? Koks yra politinis jaunimo vaidmuo? Ir nuo ko prasideda pilietiškumas?
Šie klausimai tampa vis aktualesni. Naujausias, 2025 m. Lietuvos visuomenės Pilietinės galios indekso (PGI) tyrimas rodo, kad jaunų žmonių pilietinė galia ne tik augo sparčiausiai, bet ir yra didžiausia iš visų amžiaus grupių. 18–24 m. žmonių PGI siekia 43 balus iš 100 – per metus jis išaugo 8,2 balo. Dar labiau išaugo jų pasirengimas įsitraukti į pilietinę veiklą: jaunimo iki 24 m. potencialaus pilietinio aktyvumo indeksas per metus padidėjo 11,3 balo ir pasiekė 39,7 balo iš 100. Tai rodo, kad jauni žmonės ne tik domisi tuo, kas vyksta visuomenėje, bet ir dažniau mato save kaip galinčius imtis veiksmų.
Nesvarbu, ar remiamės tyrimo rezultatais, ar kasdiene patirtimi, viena tampa aišku – jaunas žmogus žino, ką gali ir nori veikti pilietiškai. Tačiau čia slypi gilesnis klausimas: kaip?
Pilietiškumas – ne tik balsadėžė
Dažnas apie jaunimo pilietiškumą pradeda kalbėti nuo vieno skaičiaus – (ne)atėjusių balsuoti jaunuolių. Tačiau neskubėkime pilietiškumo sieti vien su rinkimais: balsavimas – tik viena iš pilietinio dalyvavimo formų.
To paties PGI tyrimo duomenimis, 2025 m. 63 % gyventojų diskutavo apie politiką su draugais, giminaičiais, bendradarbiais ar kaimynais, 49 % rėmė žmones, organizacijas ar pilietines iniciatyvas, 26 % dalyvavo vietos bendruomenės veikloje ir tiek pat žmonių pasirašė internetines peticijas. 12,4 % nurodė dalyvavę demonstracijoje, palaikymo akcijoje, mitinge ar pikete. Svarbu pažymėti, kad pastarasis skaičius per metus beveik padvigubėjo – 2024 m. tokiose akcijose dalyvavusių žmonių dalis siekė vos 6,6 %. Realus to pavyzdys – praėjusių metų gruodį prie Seimo rūmų į protestą „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ susirinkę 10 tūkstančių žmonių. Tarp ju buvo ne tik galintys balsuoti, bet ir dar nepilnamečiai laukiantys progos įsitraukti į rinkimus.
Vis dėlto svarbu ne tik suteikti galimybę jauniems žmonėms įsitraukti, bet ir parodyti, kad jų dalyvavimas yra prasmingas.
„Man atrodo, būtent šis jausmas gali tapti vienu iš pilietiškumo stuburo slankstelių – suvokimas, kad ne tik kažkas kitas sprendžia, kur mes važiuojame. Kad vairą galiu laikyti ir savo rankose. Manau, kad išmokti tai pajusti yra vienas svarbiausių dalykų jaunam žmogui.“ – teigia jaunimo politiką Lietuvoje įgyvendinančios Jaunimo reikalų agentūros (JRA) direktorė Olga Polevikova.
Anot jos, politiniame įsitraukime prasmę matantis jaunimas gali viską, tačiau vien noro neužtenka. Tam, kad pastebėjus problemą būtų pereinama prie veiksmo, reikia žinoti kur kreiptis, kaip išsakyti savo poziciją, kaip suburti kitus ir suprasti kaip veikia sprendimų priėmimo procesai.
Pilietiškumo ugdymas – nuo teorinių žinių iki praktinių gebėjimų
Apie demokratijos veikimo principus galima sužinoti mokykloje – susipažinti su valstybės institucijomis, rinkimų principais ir pagrindinėmis piliečių teisėmis. Tačiau teorinės žinios ne visuomet leidžia visapusiškai suprasti, ką reiškia būti aktyviu visuomenės nariu. Tam svarbi ir praktinė patirtis – galimybė pačiam atsidurti situacijoje, kurioje tenka priimti sprendimus, išgirsti skirtingas nuomones, ieškoti bendro sutarimo ir kritiškai vertinti pasirinkimų pasekmes.
Būtent tokio požiūrio ugdymo siekia projektas, kurį vykdo Jaunimo reikalų agentūra kartu su penkiomis nacionalinėmis jaunimo organizacijomis: Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), Lietuvos moksleivių sąjunga, Tolerantiško jaunimo asociacija, Lietuvos skautija ir Lietuvos jaunųjų krikščionių sąjunga. Iki 2028 m. truksianti iniciatyva skirta stiprinti jaunimo dalyvavimą demokratiniame valdyme pasitelkiant neformaliojo ugdymo programas – nuo teorinių žinių iki praktinių simuliacijų ir hakatonų.
Projekto idėja paremta prielaida, kad tradicinės priemonės ne visuomet pasiekia jaunus žmones, ypač tuos, kurie iki šiol nesidomėjo pilietine veikla ar turi mažiau galimybių į ją įsitraukti. Todėl siekiama kurti formatus, kurie suteiktų žinių ir padėtų jaunam žmogui praktiškai suprasti, ką jis gali daryti, kai jam rūpi jo aplinka, bendruomenė ar visuomenėje vykstantys procesai.
„Dažnai teigiama, kad jauni žmonės yra ne tik valstybės ateitis, bet ir dabartis. Deja, ne visuomet jauni žmonės jaučiasi įtraukiami, palaikomi ir dėl šių priežasčių jie tampa pasyviais rinkimų, politinių procesų stebėtojais“, – sako LiJOT prezidentas Umberto Masi. Anot jo, itin svarbu pilietišką jaunimą matyti kaip integralią demokratinio mechanizmo dalį – tiek per rinkimus, tiek ir visu jo veikimo metu.
Kada patys būsime pasiruošę pilietiškam jaunimui?
Kalbant apie jaunimo pilietinį dalyvavimą, svarbus ir mūsų pačių pasirengimas išgirsti jo nuomonę, pasiūlymus ar kritiką. Nešališko politikos stebėsenos tinklo „Žinau, ką renku“ pateiktais duomenimis, 2024 m. Seimo rinkimų pirmajame ture balsavo 35,69 % 18–29 amžiaus žmonių. Šis skaičius primena, kad vien kvietimo neužtenka – jaunuomenei svarbu suprasti, kaip jų balsas gali prisidėti prie pokyčių, ir suteikti daugiau galimybių dalyvauti priimant sprendimus dar iki rinkimų.